zaunijimas

zaũnijimas (-yjimas K) sm. (1) Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ; R, MŽ, N, Sut, ŠT74 → zaunyti: 1. Trgn, Mrj, Krš Čia bobų zaũnijimai – neklausyk nė mažo trupinio Rdn. Tų zaũnijimų aš neklausaus, tezaunijie Trš. Moteriškų zaunijimų neklausau V.Krėv. Mano žodžius girdėdami lenkai pirmučiausiai pasakys: e, tai vieni zaunijimai! Vrp1892,34. Ilguosius žiemos vakarus kitur namiškiai su griešnais zaunijimais praleidžia Kel 1881,300. 2. Jis mano, kad zaũnijimu ką nors laimės Kvr. 3. → zaunyti 5: ^ Vilkas šunio negi bijo, ale tik zaũnijimo nekenčia Vj. \ zaunijimas; pazaunijimas